Tradicijos Japonijoje

Japonai nėra krikščionys, tikroji jų religija yra šintoizmas - pagoniškas gamtos garbinimas. Tačiau jie taip pat turi apeigas,  kurios yra labai panašios į krikštynas krikščionių religijoje. Šintoizmas, kaip oficiali japonų religija, pripažinta 1868 - 1912 metais.  Tai animistinė arba pagoniška religija, kurios garbinimo objektas yra gamta, bei ją įkūnyjantys kami, kurie gali būti verčiami kaip dievai, gamtos dvasios arba tiesiog dvasinės būtybės. Yra daugybė kami - kalnų, upių, gyvūnų ir pan.

Apie šią ceremoniją, kuri japoniškai vadinasi Hatsu-miya-mairi, savo „blog‘e" pasakoja anglų rašytojas David Chart, kuris yra vedęs japonę ir jau kelerius metus gyvenantis šioje šalyje.

Gimus dukrelei, po keleto savaičių Deividas su žmona, savo po visą pasaulį išsibarsčiusius giminaičius, sukvietė į Japoniją Hatsu-miya-mairi ceremonijai, kuri yra krikštynų atitikmuo šintoizme. Šis pavadinimas reiškia "pirmąjį apsilankymą šventykloje", ir tai yra tiesa, nes kūdikis pirmą kartą pabuvoja šventykloje. Šios ceremonijos oficialusis tikslas yra supažindinti vaikelį su šios religijos dievu, vadinamu kami  ir paprašyti jo apsaugos bei pagalbos, kad vaikelis augtų sveikas. Pagrindinis tikslas, aišku, yra atšvęsti naujo šeimos ir bendruomenės nario gimimą.

Tradiciškai, daugelyje Japonijos vietovių, iškilmės keliamos praėjus trisdešimčiai dienų nuo gimimo, tikslus dienų skaičius varijuoja priklausomai nuo regiono, ir daugelyje vietovių priklauso dar ir nuo kūdikio lyties (mergaitės krikštijamos viena ar pora dienų vėliau). Tačiau visgi tikslus dienų skaičius gali būti labai individualus skirtingose vietovėse, ir visuose šaltiniuose, apie šiuolaikinę ceremonijos versiją teigiama, kad nėra būtina preciziškai laikytis konkrečios dienos.
„Žinoma, šventykla neprieštaravo, kai aš ją šventei rezervavau prieš keletą mėnesių, kad giminės iš mano pusės galėtų susitvarkyti kelionės reikalus" - savo pasakojime teigia Deividas.
„Mes atlikome Hatsumiyamairi mūsų vietinėje šventykloje Shirahata Hachiman Daijin (arba Shirahata Yahata Ohkami kaip kad šis pavadinimas skaitomas meldžiantis). Pirmasis žingsnis buvo suburti visus į vieną vietą, ir tai mes sugebėjome. Antrasis žingsnis buvo nusigauti iki šventyklos. Ji lengvai pasiekiama einant pėstute nuo mūsų namų, tad tai nekėlė problemų. Faktas, kad tą pačią dieną taifūnas užgriuvo Tokiją, reikalus šiek tiek komplikavo. Laimei, tai buvo tik silpnas taifūnas ir mes visgi galėjome eiti, skėčiais dengdami Mayuki (savo dukrą), kad ji nesušlaptų. Kol mes ėjome, ji miegojo, tad viskas pavyko puikiai.
Kai atvykome į šventyklą, ji atrodė taip, lyg joje būtų vykusi kita Hatsu-miya-mairi ceremonija, o galbūt Shichigosan, tad mes nuskubėjome į laukiamąjį ruoštis. Patalpa atrodė gana gražiai: kambarys išklotas tatami kilimėliais su dideliais langais, išeinančiais į tradicinį japonišką sodą. Vienas iš privalumų, einant į oficialias pamaldas Shirahata-san, yra galimybė pamatyti sodą. Daugumai mūsų "pasiruošimas" reiškė tik lietpalčių nusivilkimą. Tačiau mano mama turėjo padaryti kai ką daugiau.

Hatsu-miya-mairi ceremonijos metu tradiciškai vaikas yra nešamas jo/jos močiutės iš tėvo pusės. Aš nesu tikras, iš kur ši tradicija atsirado, tad kai kurie sekantys dalykai iš dalies buvo tik tradicijų atkartojimas. Tačiau, pirmiausia, aš žinojau štai ką: dauguma vietinių šintoizmo pakraipų atstovų yra susirūpinę tyrumu, o kraujas daro mus netyrais, nešvariais. Kadangi gimdymo metu būna daug kraujo, tiek vaikelis, tiek jo motina tampa netyri. Kūdikio netyrumo periodas baigiasi po maždaug 30 dienų. Tad štai kas lemia Hatsu-miya-mairi datos nustatymą.

Tačiau motinos netyrumo periodas trunka kur kas ilgiau, paprastai apie 100 dienų. Dėl to motina negali įnešti į šventyklą vaiko ceremonijos metu. Tad kūdikį turi nešti kas nors kitas. Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujųjų laikų metais, jaunos susituokę poros gyvendavo pas jaunikio tėvus, o tai reiškia, kad kūdikio močiutė iš tėvo pusės nuolat būdavo šalia ir vaikelis prie jos būdavo pripratęs. Taigi, aš manau, jog paprotys, kad vaiką neša močiutė kilo iš praktiškumo, ir dalinai iš močiučių noro nešti savo anūkus.

Bet kokiu atveju, tokia yra tradicija, ir mano mama jos laikėsi bei buvo labai laiminga. Močiutė turi rengtis oficialiai, nešti kūdikį, ir po to jį suvynioti į šventinį kimono. Kimono perrišamas per nugarą, kad nenukristų ir prie jo pririšami tam tikri daiktai, simbolizuojantys sveiką ir turtingą vaiko ateitį. Viršuje po mazgu pakabinama pora nedidelių maišelių, kurie simbolizuoja pinigų kapšelius ir užtikrina, kad vaikutis visada bus turtingas. Kitas pririštas daiktas yra žaislas, o apačioje - sėkmę nešantis katinas. Nelabai gerai žinau, kokia šių dviejų daiktų reikšmė. Tačiau šiose ceremonijose retai kada griežtai apibrėžiami būtini daiktai, todėl žmonės kabina įvairius daiktus, kuriuos mano esant tinkamiausiais. Buvęs Yuriko (mano žmonos) vadovas, paskolino mums visą rinkinį. Jame buvo labai gražus kimono ir mes buvome labai dėkingi jam už tai.

Kai jau buvome pasiruošę, mes perėjome šventyklą. Pagrindinė ceremonijos struktūra buvo tokia pati kaip ir oficialių pamaldų (sanpai). Kai mes įžengėme, šventikas mušė taiko būgną kad praneštų dievybei kami, kad mes atvykstame, o mes linktelėjome įžengdami į šventyklą. Kėdės buvo sustatytos dviem eilėmis po devynias kėdes. Kadangi mūsų buvo dešimt, tai reiškė, kad mes persistengėm. Mayuki kartu su mano mama atsidūrė viduryje. Yuriko ir aš sėdėjome jai iš abiejų šonų. Mano gimines susodinome mano pusėje, Yuriko artimuosius - jos pusėje. Šventikas pasveikino mus su kūdikio gimimu ir sutikrino keletą detalių, prieš prasidedant ceremonijai.
Kaip ir visos pamaldos (sanpai), ceremonija prasidėjo apvalymu. Šventikas priklaupė priešais onusa statulą ir sukalbėjo vieną iš įprastų apvalymo maldų. Tada jis paėmė nedidelę bambukinę šluotelę ir pamojavo ja porą kartų priešais onusa (manau tam, kad ji taptų švari ir tyra, prieš ja apvalant mus). Tada jis paėmė onusa statulą, atsistojo ir nuėjo į šventyklos gilumą, pamojavo ja, kad apvalytų patalpą. Po to jis grįžo prie mūsų, ir mes nulenkėme galvas kol jis mojavo statula, kad apvalytų mus.

Pagrindinis ceremonijos akcentas buvo norito, malda, kuri kalbama senąja japonų kalba. Pradėdamas ceremoniją, šventikas pakratė lazdelę su mažais varpeliais, tikriausiai tam, kad atkreiptų dievo kami dėmesį. Po to jis pristatė mus: pirmiausia paminėjo Yuriko vardą ir adresą, o tada Mayuki vardą. Sekančios maldos buvo už sėkmingą mažylės ateitį. Aš pagavau maldos žodžius, kuriais buvo prašoma, kad mano dukra augtų sveika, ir kad ji būtų nuolanki tiek šeimai, tiek dievams. Bijau, kad tai bus tuščios viltys, jei ji bus tokia kaip ir visi kiti vaikai, apie kuriuos esu girdėjęs.

Po norito, mes išsitraukėme tamagushi, kuris yra padarytas iš mažų sakaki (visžalis krūmas dažnai naudojamas šintoizmo ceremonijose) su prie jo pririštomis shide (žaibo formos popierinėmis juostelėmis). Štai dabar visi dalyvaujantys ceremonijoje įsijungia į ją, šventikas tampa tarpininku. Jūs iš jo gaunate tamagushi, dedate jį ant stalo taip, kad šakos kotas būtų atsuktas į šventyklą. Tada jūs mostelit juo du kartus, dukart suplojate rankomis, mostelit dar kartą ir grįžtate į savo vietą. Yuriko ir aš tai atlikome pirmieji, po to tai darė  mama su Mayuki ir Rėjus. Po jų tėtis ir Džojus, ir galiausiai Yuriko tėvai. Visi ėjome poromis. Tik Silvesteris ir Yuriko brolis Kouji tai darė atskirai.

Po to aš gavau padėklą su o-sagari (palaimintais daiktais), o šventikas vėl ėmė mušti taiko būgną ceremonijos pabaigai. O-sagari buvo standartiniai: butelis sakės, pakelis katsuo-bushi (džiovinta žuvis), simbolizuojantys bendrą maistą su kami, pakelis nosinių kaip dovana ir laimės amuletas o-fuda, ant kurio buvo užrašai "Hatsumiyamoude" (alternatyvus ceremonijos pavadinimas) ir "Mayuki lentelė", tad juos saugosime. Po ceremonijos gavome keletą gražių žymeklių knygoms, kurie buvo šventyklos šeimos dovana.

Daug laiko praleidome fotografuodamiesi. Tai darėme kol atvyko sekanti grupė Shichigosan ceremonijai pasirengusių žmonių, ir aš pagaliau turėjau progą įsitikinti, kad pagrindinio šventiko žmona taip pat yra šventikė, nes ji vedė šią ceremoniją.

Popietę mes nuėjome foto studija, kuri specializuojasi vaikų fotografavime. Tai buvo įdomi patirtis. Šios studijos turi daugybę vaikų kostiumų. Kadangi tai buvo Shichigosan (trejų, penkerių ir septynerių metų vaikų laiminimo ceremonijos) sezonas, mes pamatėme daugybę jau padarytų trejų, penkerių ir septynerių metų vaikų nuotraukų. Niekada anksčiau nemačiau tiek mažų princesių vienoje vietoje. Mes taip pat padarėme keletą gražių nuotraukų, o Mayuki buvo labai gera. Iš tiesų tai ji buvo itin gera visą dieną, net kai mes ėjome pietų.

Visi kiti dalykai, kuriuos mes darėme turi mažai reikšmės. Seneliai ir tetos nešiojo Mayuki ant rankų ir daugybę laiko mes praleidome kaip šeima. Aš vakarieniavau su savo tėvu ir ėjau pasivaikščioti su mama. Mums pavyko išvysti gražų saulėlydį, kurio metu užslinkęs debesėlis nušvietė besileidžiančią saulę žalsva, rožine ir auksine spalvomis. Tai buvo tikrai puiki savaitė kaip ir už širdies griebianti krikštynų ceremonija."

Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse  bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.