"Mano vaiko krikštynos"
2009.03.31.
Kovo 30-tą dieną pasibaigusio įdomiausio pasakojimo konkurso "Mano vaiko krikštynos" nugalėtoja tapo ponia Rasa Bieliauskienė iš Klaipėdos.
"Girdi, mama? Vėl tas išdykėlis triukšmauja", - dešimtmetės dukters klausimas atplėšia mano akis nuo knygos. Tyliai pati sau nustembu:kaip galėjau skaityti - ir negirdėti tokio garsaus paukštuko tratėjimo.
Ne mėnesio pavadinimas ar sinoptikų prognozės mums skelbia pavasarį. Didmiestyje gyvenančiai mūsų šeimai jau kelerius metus pats tikrasis pavasario pranašas yra netikėtai po stingdančios žiemos tylos prapliumpančios paukščio trelės.
Iki šiol nežinome, kur tas giesmininkas gyvena. Pro langą matyti savivaldybės pastato mūras. Greta jo - keli medžiai. Gal ten to paukštuko namai?
Ačiū krikštynoms, po kurių mano vaikas pradėjo girdėti paukščio giesmę, vėjo dainą ir sprogstančio pumpuro džiaugsmą.
Sakau tai nė kiek netirštindama spalvų. Mums, betono ir asfalto dulkių apnuodytiems žmonėms, Sonatos krikštynos tarsi atvėrė duris į kitokį gyvenimą.
Bet apie viską iš pradžių.
Ką čia slėpti - kaip ir dauguma tautiečių buvome ne nuoširdžiai praktikuojantys, bet "šiaudiniai" katalikai, maldos namus prisimenantys tik per santuoką, krikštynas ar laidotuves. Kad reikia krikštyti mūsų pupą spaudė močiutės. Seneliai anksti išėjo Anapilin, Sonata nė vieno gyvo taip ir nepamatė...
Ją krikštyti apsisprendėme gana vėlai. Dukteriai jau buvo beveik ketveri metai. Man ir vyrui, pašėlusiu miesto tempu besistumdantiems su konkurentais karjeros koridoriuose, reikėjo rasti laiko ir paskaityti katekizmą, ir pabendrauti su kunigu.
Sužinoję apie mūsų rūpestį, krikšto tėvais pasisiūlė tapti tolimų giminaičių pora. Mano teta ir jos vyras - abu jie tokie šilti, nuoširdūs keistuoliai, dažnai tarp savęs kalbantys eiliuotai, tapantys saulėtekius ir gyvenantys bemaž miško glūdumoje.
Sutikome. Norėjosi ištrūkti iš miesto dulkių, darbo rutinos. Reikėjo šviežio oro ir Sonatai, kuri nuolat kosčiojo ir atrodė lyg nugeibusi gėlelė, ir jos tėčiui. Jam valdiška kėdė ir viršsvoris tokią stuburo bėdą buvo įvarę, kad kiekvienas judesys tapo kančia.
Krikštatėviai viską buvo suorganizavę. Mums - Sonatai ir jos tėvams - teliko tik dalyvauti jų sumanyme ir...Stebėtis!
Kai pasiekėme jų sodybą, kelionės prakaitą beržo vantomis nuplovėme pirtyje, po to - vėsiame tvenkinuke. Krikštamotė mano pupą apvilko baltutėle pačios siūta suknute, ir išriedėjome į bažnyčią. Vežimaičiu, kurį tempė blizgantis nartus arkliokas.
Sonata kaip išsižiojo iš palaimingos nuostabos, taip ir nebeužsičiaupė. Net įprastą kosulį kažkur pametė... Gaudžiau jos tarsi saldžiame transe paskendusį žvilgsnį, kai kunigo ranką lietė jos galvą, kai buvo ištartas jos krikšto vardas - Marija, kai maldos namų erdvę suvirpino vargonai...
Krikšto tėvai padovanojo savo tapytą Šv.Marijos paveikslą. Tuomet būtent iš jų pirmąkart išgirdome, kad Mariją ir Jėzų gerbia ne vien krikščionys, bet ir kitų religijų atstovai, pavyzdžiui, musulmonai. Ir pacitavo keletą poetiškų vietų iš Senojo testamento bei Korano...
O poezijos per dukters krikštynas buvo daug. Tiesiogine ir perkeltine prasme.
Kol mes buvome bažnyčioje, kaimo vaikai didįjį trobos kambarį apkaišė margaspalvėmis pievų gėlėmis. Buvo pats jų klestėjimo metas - birželis... Kaimo moterys padengė vaišių stalą. Karališką! Tokių burnoje tirpstančių spurgų ir žagarėlių, tokios keptos anties ir gaivios raugintos beržų sulos dar neteko ragauti. Vaišinomės, džiaugėmės švente ir karts nuo karto perskaitydavome tai, kas prie kiekvienos dalyvio vietos buvo padėta ir surašyta ant tošies. Sonatai - krikšto tėvų sukurta strofa apie Mariją, o man... Net iš kiečiausio miego pažadinta galiu tai atkartoti: "Mes nežinome, kas bus rytoj. Bet Dievas žino. Tai - paprasčiausias paaiškinimas, kodėl reikia tikėti Dievu"...
Po Sonatos krikštynų praėjo beveik šešeri metai. Už lango paukštukas vėl pavasarį skelbia. Netruks vėl ateiti žydintis birželis, kuris tarsi tapo visos mūsų šeimos krikštynų simboliu.
Pasikeitėme, atgimėmė visi. Su vyru suvokėme alkūnių kovos už karjerą beprasmiškumą, pakeitėme darbovietes. Pinigų turime mažiau, bet laiko šeimai, knygai, kūrybai ir gamtai - daugiau.
Sonata pradėjo tapyti - kaip ir jos krikštatėviai. Pamenu, pirmaisiais potėpiais bandė užfiksuoti per krikštynas į atmintį įsirėžusias akimirkas - bažnyčią, po sodybos kiemą gainiojamus triušiukus ir viščiukus. Dabar susižavėjo peizažo tapyba.
Iš tikrųjų - beveik visą laisvalaikį ir atostogas praleidžiame nebe prie televizoriaus, bet gamtoje. Pėstute ir dviračiais išmaišėme kone visą Lietuvą. Graži ji. Gražiausia.
Tėtis numetė 13 kilogramų ir užmiršo, kad kažkada iš skausmo stenėdamas laiptais lipdavo.
Aš daug skaitau. Po krikštynų pradėjau domėtis gamtą garbinančia baltų mitologija, pasaulio religijomis ir kaskart džiaugsmingai apstulbstu, kiek šventose knygose yra išminties bei poezijos. Kad "Giesmių giesmėje" iš Senojo Testamento yra lyrikos perlų, - tai girdėjau dar mokyklos suole. Tačiau tik brandos amžiuje atrasto Korano kalbos grožis mane iš tiesų pavergė.
Tai štai - parašiau konkursui "Mano vaiko krikštynos", bet iš tiesų tai buvo mūsų šeimos krikštynos. Dabar žvelgiu į krikštatėvių padarytas krikštynų nuotraukas, šypsausi iš jų greitosiomis nupieštų krikštynų komiškų epizodų ir galvoju, kur per šios vasaros atostogas vėl visi drauge keliausime. Nes po krikštynų tapome daugiau nei giminės. Susijungėme į vieną didelę šeimą.
Sonatos Marijos mama
Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį