Kūdikių krikšto paprotys Cerkvės istorijoje

 

Paprotys krikštyti vaikus išliko ir sovietiniais, ir 90-ais - niūrių permainų metais. Gyvas jis ir dabar. Kaip ir prieš šimtus metų žmonės neša savo atžalas krikštui į stačiatikių šventyklas. Giliai tikintys stačiatikiai, susipažinę su cerkvės nuostatomis ir pasaulinės cerkvės pamokymais, apie naujagimių krikštą kalba kaip apie gilią tradiciją, atėjusią iš apaštalų laikų. Tai stipriausias jų argumentas prieš dažniausių oponentų - evangelikų krikščionių pasisakymus. Vienas ryškiausių skirtumų tarp „tradicinių" krikščioniško tikėjimo pakraipų (katalikų, liuteronų, stačiatikių) ir šiuolaikinių, atsiradusių prieš kelis šimtus metų (anabaptistų, menonitų, baptistų, metodistų) - krikščionybės perteikimas kūdikiams, vaikams.

Tradicinių tikėjimų atstovai tvirtina, kad vaikai buvo krikštijami dar apaštalų laikais. Antrieji gi, kaltina pirmuosius neteisingu Šventojo Rašto aiškinimu ir krikščioniškosios krikšto prasmės  iškreipimu. Ankstyvaisiais cerkvės gyvavimo laikais krikštas buvo glaudžiai susijęs su tikėjimu. Žmogus buvo krikštijamas tik tuomet, kai prisijungdavo prie cerkvės. Jis atsiversdavo iš pagonybės. Krikšto metu žmogus priimdavo sprendimą iš pagrindų atsisakyti praeities. Sprendimas buvo ryžtingas ir vienareikšmis ir dažnai reiškė naujo gyvenimo pradžią. „Mes mirėme dėl nuodėmės! Kaip mes galim toliau gyventi nuodėmėje? Ar jūs pamiršote, kad mes priėmėm Krikštą, norėdami susijungti su Kristumi? Tuo pačiu mes dalinamės ir Jo mirtimi: krikštydamiesi - priimdami mirtį - mes kartu su Juo save palaidojom. Dabar, kaip ir Kristus, prikeltas iš mirusiųjų Tėvo galios, mes taip pat galėsim gyventi naują gyvenimą."

Justinas Romietis (2-as a.) savo veikale „Atsivertimas į krikščionių tikėjimą" aprašė pasirengimo Krikštui procesą. „Kas įtikės, kad šis mokymas (krikščionių - past.) ir mūsų žodžiai yra tiesa, ir pasižada, kad galės gyventi pagal jį, bus mokomi malda ir atgaila prašyti Dievo Tėvo visagalio visų nuodėmių atleidimo, mes irgi meldžiamės ir atgailaujam kartu su jais. Tuomet vedame juos prie vandens, kur jie atgimsta taip, kaip atgimėme ir mes - apsiprausia vandeniu vardan Dievo Tėvo visagalio ir mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus, ir Šventosios Dvasios. ... O šis apšlakstymas vadinasi pašventinimu, kadangi protu pašventinami tie, kurie išpažįsta šitai. Taip Jėzaus Kristaus, nukryžiuoto prie Poncijaus Piloto, vardu , bei Šv. Dvasios, Apaštalų lūpomis liudijusios Kristaus gyvenimą, vardu apiplaunamas krikštijamasis".

Šis liudijimas aprašo krikšto paprotį iš vėlesnių laikų, nei minimi Naujajame Testamente. Kūdikių krikšto paprotys į Cerkvės istoriją įėjo ne tiek dėl dvasinių, kiek dėl politinių motyvų. Jis atsirado kiek vėliau nei I-ame amžiuje, greičiau II-o a. pabaigoje - III-o a. pradžioje. Pirmasis vaikų krikštijimą paminėjo Irinėjus iš Liono. Tačiau dėl kai kurių politinių įsakymų, įvedusių privalomą visų naujagimių krikštijimą, dėl nutolimo nuo tikrojo Biblijos mokymo krikštijimo paprotys visur išplito tik VI-ame amžiuje.

Paprastai krikštijamas vaikas buvo visiškai panardinamas į vandenį. Toks paprotys suteikdavo krikštui simbolinę reikšmę, kurią ne visada suteikia pašlakstymas. Visiškas žmogaus panardinimas (su galva) simbolizavo laidojimą. Žmogaus išlipimas iš vandens reiškė jo prisikėlimą iš mirusiųjų. Krikštas reiškią mirtį ir prisikėlimą. Žmogus mirdavo viename gyvenime, kad prisikeltų kitam. Jis atsisakydavo seno, nuodėmingo gyvenimo ir atgimdavo naujam palaimingam gyvenimui.

Naujojo testamento propaguojamo papročio išraiška tampa Įstatymu įtvirtintas apvalantis apsiplovimas vandeniu. Krikštijimas (ne tik vaikų) buvo atliekamas jau krikščionybės ištakose ir buvo laikomas didžiausia mįsle. Pasaulietiška prasme tai seka tam tikrų veiksmų, turinčių savo prasmę. Pačioje pradžioje Šventieji Apaštalai krikštijo vandeniu ir dvasia. Išaugus norinčių atsiversti skaičiui, buvo imtasi paslaptingo patepimo. Ši Paslaptis turėjo sutvirtinti žmogaus pasirinktą tikėjimą. Apaštalų krikštijimo laikais žmogus buvo liečiamas rankomis. Tuo momentu ant jo nusileisdavo Šventa Dvasia. Tačiau laikui bėgant norinčių priimti tikėjimą žmonių skaičius augo, Apaštalai skaitė tikėjimo maldą virš miros (jai buvo suteikta dvasinė privilegija perduoti Šv. Dvasios šventumą). Senovėje ji buvo aukso vertės ir kainavo milžiniškus pinigus. Mūsų laikais mira ruošiama iš 33 sudedamųjų dalių Maskvos patriarchijoje ir išvežiojama po parapijas. Ji yra pašventinta dalele „šventojo Apaštalų vandens".

Krikštijamo vaiko tėvai būtinai turėjo būti tikintys, krikštynose turėjo dalyvauti religiniai liudininkai (kūmai ar kitaip krikšto tėvai). Iš esmės užtektų ir vieno liudytojo, mergaitei pageidautina kad tai būtų moters, berniukui - vyras. Jei krikšto tėvai du - nieko blogo. Senoji cerkvės tvarka buvo numačiusi vieno krikštytojo dalyvavimą. Pagal rusišką paprotį paprastai pasirenkamas krikšto tėvas ir krikšto motina. Jie tampa laiduotojais prieš Dievą ir prisiima atsakomybę už savo krikštavaikį. Krikštatėvių priedermė kartu su tėvais auklėti vaiką tikėjimo ir doros dvasioje. Be to dvasinis krikštatėvių ryšys su vaiku laikomas tvirtesniu, nei kraujo ryšiai - vaikų ir tėvų. Priėmėjas - paimantis mažylį iš „kupelės" (krikštijimo vonelės) ant rankų ir nunešantis prie Altoriaus (jei tai berniukas) arba prinešantis prie Caro Vartų (jei tai mergaitė). Iš pat pradžių pagrindine krikštatėvių užduotimi buvo išugdyti vaiką stačiatikių dvasioje, išmokyti jį lankyti Cerkvę. Dabar krikštatėvių pareigas dažniausiai prisiima šeimos draugai. Dažnai jie net nežino tikrosios savo pareigų reikšmės.

Jau išsiaiškinom, kad panardinimo į vandenį paprotys atsirado dar prieš krikščionybės atsiradimą. Dar Romos imperijos laikais armija buvo renkama iš nesančių „Romos piliečiais". Jie būdavo atvedami priesaikai pas Cezarį. Kariui prisiekus ištikimybę, jis būdavo apipilamas. Vandeniui visais laikais būdavo suteikiama ypatinga prasmė, jį garbindavo dėl gyvybės palaikymo ir valomųjų savybių. Apipylimas vandeniu „kupelėje" reiškė žmogiškosios sielos „apvalymą" nuo purvo. Taip jau atsitiko, kad Adomas su Ieva perdavė mums visiems gimtąją nuodėmę. Todėl net savaitės laiko mažyliai nardinami „kupelėje".
Jei kalbėti apie laiką, tinkamą krikštui, tai cerkvės nuostatuose minima, kad vaikai turi būti krikštijami 40-ą dieną po gimimo. Tačiau tai nėra privaloma. Galima krikštyti anksčiau, dažniau krikštijami jau paaugę vaikai. Jei įsigilinus, tai 40-a diena yra optimalus laikas ir loginis skaičius. Kūdikis ramiai sau miega, jeigu po maudynių truputį ir paverkia, tai greitai nusiramina.
Apeigų metu nukerpama vaiko plaukų sruoga, kaip pirmosios aukos Dievui ženklas (žmogus visus savo sumanymus ir darbus, netgi save patį atiduoda į Dievo rankas). Krikšto metu kiekvienam paskiriamas Angelas-sargas. Mes jau net nesusimąstome, kad kiekvieno mūsų vardas turi savo prasmę ir suteikiamas kurio nors šventojo garbei. Šventojo atminties diena, pažymima cerkvės, laikoma žmogaus Angelo diena. Jei cerkvės sąrašuose tokio vardo nėra, suteikiamas panašus pagal skambėjimą arba artimas pagal prasmę vardas.
Kadangi krikštynų data numatoma iš anksto, geriausia ir pakvietimus išsiųsti iš anksto. Galima juos keisti telegrama ar telefono skambučiu. Jūsų pakvietimas turi pabrėžti visos krikštynų ceremonijos svarbą ir prasmę Jums. Į apeigas cerkvėje kviečiami tik patys svarbiausi ceremonijos dalyviai. Kiti svečiai gali atvykti į namus baigiantis apeigoms.

Tradiciškai krikštynų ceremonija baigiama namuose. Svečiai susirenka prie vaišių stalo, jiems patiekiamas karštas gėrimas - punšas ar karštas vynas bei šventinis pyragas. Dažniausiai tai būna saldus pyragas, ant kurio užrašomi vaiko inicialai ir krikštynų data.

Krikštynų elementu tampa Angelo dienos šventimas. Ryte cerkvėje laikomos Šventos Kristaus Paslapties mišios, kadangi „nieko nėra aukščiau už bendravimą su Viešpačiu ir nėra didesnės laimės Žemėje". Žinoma ateina svečių - giminių, draugų. Ateina pasveikinti ir įteikti dovanų. Bet vargas tam varduvininkui, kuris nežino savo dangiškojo globėjo gyvenimo. Jis negalės apie tai kieno paprašytas papasakoti.
Kai kurie mano, kad šventojo, kurio garbei mes pavadinami, krikščioniškosios tarnystės ypatumai ir žygiai turi mums didelės reikšmės. Jei Dievo tarnas buvo šventasis Dievo namuose, tai ir mes turim uoliai melstis, o jei jis tarnavo Cerkvėje vyskupu, mokytoju, tai ir mums reikia stengtis įgyti dvasinių ir pasaulietinių žinių, kad vėliau, jei Dievas to norės, būtume naudingi kitiems.

Parengta pagal www.nebog.com

 

Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse  bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.

Nevertinta

© 2008-2019 Viskas krikštynoms