Kūčios - laukiama šeimos šventė
Mažai saulės, ilgi vakarai, diena po dienos stiprėjantys žiemos šalčiai sutampa su apsivalymo, atgailos bei pasiruošimo laikotarpiu, laukiant Kristaus atėjimo šventės - Kalėdų.
Šis bemaž mėnesį truksiantis laikotarpis vadinamas Adventu. Jo pradžios data yra kilnojama. Šiemet Adventas prasidėjo lapkričio 29-ąją. Nuo tada prasidėjo ir naujieji Bažnyčios liturginiai metai.
Išvertus iš lotynų kalbos, žodis "adventus" reiškia atėjimą, artinimąsi, atsiradimą bei pradžią, todėl yra nuspalvintas laukimo prasmės atspalviu. Pagal krikščioniškąją tradiciją per Adventą geriau susilaikyti nuo linksmybių, šokių ir dainų, nors mūsų protėviai, laukdami saulės sugrįžimo, vakarodami ar bendrai ką nors dirbdami nevengdavo užtraukti dainą, žaisdavo žaidimus, šokdavo ratelius.
Seniau per Adventą pasninkaudavo - reikėdavo susilaikyti nuo pieniško ir mėsiško valgio - net tris kartus per savaitę, t.y.trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį. Dabar dauguma žmonių pasninkauja vien penktadienį.
Kūną ir sielą švarinančio Advento laikotarpio kulminacija Kalėdų išvakarėse (gruodžio 24-ąją) atsiremia į vieną svarbiausių šeimos švenčių - Kūčias.
Kūčios laikomos išimtinai šeimos švente. Tačiau jeigu šalia gyvena vienišas žmogus, nebus nuodėmė jį pasikviesti į svečius ir šiltai drauge pavakaroti.
Kūčių vakarienė tradiciškai pradedama malda, padėka Visagaliui už tai, ką per metus dangus ir žemė padovanojo, taip pat palinkėjimais sėkmės ateinančiais kalendoriniais metais. Po Kūčių stalo staltiese dar ir dabar neužmirštama padėti šieno, šiaudų. Paprastai šeimos galva (ar vyriausias amžiumi žmogus) perlaužta duona, o dažniausiai - Bažnyčioje pašventintu kalėdaičiu - pasidalina su kitais artimaisiais.
Kūčių pavadinimas kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo - kūčios. Iš viso patiekalų turėtų būti tiek, kiek metai turi mėnesių, - dvylika. Kadangi Kūčios yra paskutinis Advento vakaras, ant stalo negali būti skanėstų iš mėsos ar pieno. Įprasta, kad per šią šeimos šventę vaišinamasi kūčiukais, riešutais, vaisiais, virtomis pupomis, spirgyne, aguonų pienu, avižų ar spanguolių kisieliumi, įvairiais žuvies patiekalais.
Skirtingose Lietuvos regionuose tikėta, jog tas, kuris ilgiau per Kūčias valgys, ilgiau gyvens, tam net tėvo ūkis atiteks. Tačiau manyta ir taip: kas pirmasis pavalgys, tam ateinančiais metais darbai geriau seksis.
Kūčias, kaip paskutinį Advento vakarą, nuo seno įprasta praleisti šiltai, bet santūriai (linksmybės prasidės per Kalėdas). Kūčių naktis praleidžiama neleidžiant krosnyje ar židinyje ugniai užgęsti, susikaupus ir budint, meldžiantis ir laukiant Bernelių (Piemenėlių) mišių.
Žymios lietuvių mokslininkės Pranės Dundulienės pastebėjimu, laiko atsinaujinimo bei saulės sugrįžimo šventė - Kūčios - yra išlaikiusi dar daug prosenovinių papročių ir burtų, kuriuos vis glaudžiau apgaubia krikščioniškosios apeigos. Pvz., dar ir dabar per Kūčių vakarienę iš po staltiesės tebetraukiamas šiaudas. Tikima, kad ilgas, dailus šiaudas parodys, kad žmogui lemtas ilgas ir gražus gyvenimas.
Merginos tebesiklauso, iš kurios pusės šunys loja. Iš ten kitąmet tikisi piršlių sulauksiančios.
Tikima, kad Kūčių vidurnaktį šuliniuose vanduo sekundei pavirsta vynu. Jo išgėręs žmogus tampa visažinantis ir net suprantantis gyvulių kalbą.
Per Kūčias stebimas ir oras, dangus. Jei jis žvaigždėtas, vadinasi, kitąmet bus geras derlius, dėslios vištos, daug grybų.
Apskritai "kūčia" - labai senos kilmės ir bendras daugeliui Europos tautų žodis. Pvz., lenkų tariama kucja ar baltarusių kucija reiškia tą patį, ką anksčiau suvokė ir lietuviai, - iš įvairių javų pagamintą patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms prosenių vėlėms.