Krikštynos Vokietijoje - šeimos tradicijų antspaudas
Neringoje gyvenanti žurnalistė Raimonda Meyer-Ravaitytė gyvenimo pilnatvę rado antroje santuokoje su vokiečiu Uve (Uwe), kai josios atžalų būrys praturtėjo trečiuoju vaiku - Joriu.
Brandos amžiaus atradimai tuo nesibaigė - moteris papildė evangelikų liuteronų bendruomenę. Iki priimant svarbų dvasinį sprendimą, pagal šio tikėjimo kanonus Vokietijoje buvo pakrikštytas ir Joris.
- Raimonda, kuo pačią patraukė evangelikai liuteronai, kad pasirinkai šią tikėjimo erdvę, nors gimei katalikų šeimoje ir buvai pakrikštyta?
- Pasirinkau evangelikų liuteronų bažnyčią su didžiuliu džiaugsmu, nes jau seniai galvojau, jog Liuterio reformuota bažnyčia yra arčiau žmogaus ir Dievo. Man regis, teisinga, jog kunigai turi šeimas, augina vaikus ir yra bendruomenei pavyzdys. Teisinga ir tai, kad moterys gali tapti dvasios ganytojomis - kunigėmis. Evangelikai liuteronai yra atsisakę daugelio ritualų, kunigas ten yra ne išrinktasis, o toks pat mirtingas ir nuodėmingas žmogus, todėl ne jam, o Dievui tu išpažįsti savo nuodėmes. Vokietijoje skaidrus ir bažnyčios finansavimas. Ateidamas į šią bažnyčią privalai vietos savivaldybėje užpildyti nustatytą dokumentą - taip sutinki, kad nuo tavo pajamų būtų išskaičiuojamas mokestis bažnyčiai.Todėl nei krikštydamas, nei laidodamas artimą žmogų tu neprivalai kunigui slapta į kišenę įdėti pinigų. Jei nori aukoti papildomai, tą gali padaryti atvirai.
O kunigas būtinai apie tavo auką paskelbs bendruomenei, aukotojo pavardė ir suma bus paskelbti evangelikų liuteronų laikraštėlyje, kurį nemokamai gauna visi bendruomenės nariai. Apskritai geri darbai - t.y. padėti artimam - yra esminė evangeliko liuterono pozicija, labdaringas darbas bendruomenei yra laikomas itin vertas pagarbos. Dar kas krito į akį - ten bažnyčia yra iš tiesų atskirta nuo valstybės, kunigai nesikiša į politiką (ne taip, kaip pasitaiko Lietuvoje).
- Auginate tris atžalas, kurių paskutiniąją - sūnų Jorį - krikštijote Vokietijoje, evangelikų liuteronų bažnyčioje. Kaip vyko krikštynos?
- Sūnus Vokietijoje buvo pakrikštytas dviem vardais: pirmasis - Joris - baltiškas senovės lietuvių vardas, antrasis - Horst, mylimiausio mano vyro brolio garbei. Po du vardus Vokietijoje turi daugelis vaikų, o dažnai - net ir po tris. Krikštynos įvyko 2004 -ųjų balandžio 11-ąją (Velykų sekmadienį) Fehmarno saloje, mažoje Landchircheno bažnyčioje. Mane sužavėjo tai, jog maždaug prieš savaitę ar dvi iki krikštynų į mūsų namus atėjo kunigas pabendrauti su tėvais, išgirsti asmeninių dalykų apie šeimą, jos istoriją, kūdikį, paklausė mūsų, kokių mes turime pageidavimų ir ... Kokią ištrauką iš Šventojo Rašto mes norėtume girdėti kunigo krikšto kalboje. Joris buvo pakrikštytas per Šv. Velykas, per Vaikų ir jaunimo mišias, kuriose mažieji vaidino ir dainavo, o vėliau visi sveikino naująjį krikščionį. Mums išeinant iš bažnyčios ilgai skambėjo varpai, skelbdami gerąją žinią - apie dar vieną krikščionį. Man buvo labai svarbu, jog sūnaus krikštynos įvyko neskubant, su meile - jokio konvejerio, kuris kartais būna Lietuvoje.
- Kas sūnaus krikšto tėvai?
- Mūsų krikšto mamos buvo dvi moterys: iš vyro pusės - liuteronė, iš mano - katalikė, mano sesuo (tuo metu aš dar nebuvau perėjusi į naująją bažnyčią; kunigui tai visai nerūpėjo, svarbu, kad mes esame krikščionys, tikime tuo pačiu Jėzumi Kristumi). Krikšto tėvais gali būti, kaip minėjau, tos pačios lyties asmenys. Arba net vienas asmuo. Gali būti trys ar net keturi krikšto tėvai - jų skaičių vaiko tėvai pasirenka laisvai. Tačiau dažniausiai būna du krikšto tėvai. Jie turi būti krikščionys ir įsipareigoti globoti vaiką, diegti jam krikščioniškas vertybes. Kaip ir pas katalikus, evangelikų liuteronų bažnyčioje vaikus rekomenduojama krikštyti mažus, iki trejų metų amžiaus, nors gali būti pakrikštytas ir suaugęs žmogus.
Šioje nuotraukoje krikšto mama - lietuvė Jurgita, šiuo metu gyvenanti Švedijoje, ir pakrikštytas laimingas Joris su šeimos relikvija - istorine krikšto suknia ir lietuviška tautine juosta. Ji buvo nuausta specialiai jam Raimondos mamos užsakymu. Ant juostos - abu vardai: Joris Horst.
- Kuo Jūsų šeimai įsimintinos Jorio krikštynos?
- Po mišių kunigas leido mums surengti šeimos koncertą. Pakilome pas vargonininką, jis akomponavo, o viena iš krikšto mamų Dorotėja - mano vyro dukterėčia - griežė violončele (ji prieš krikštynas natas nusiuntė vargonininkui, kuris mielai sutiko jai akomponuoti). Vėliau aš lietuviškai dainavau savo vieną mylimiausių lietuvių liaudies dainų "O jau mano mielas", kuri vokiečiams skambėjo egzotiškai. Į krikštynas iš anksto pakvietėme artimiausius gimines iš Lietuvos ir Vokietijos. Kadangi dauguma suvažiavo išvakarėse, tądien namuose surengėme lietuvišką vakarą su lietuviškos virtuvės valgiais. Kitą dieną - jau po krikštynų - pasivaišinti pakvietėme į restoraną, pro kurio langus matėsi mūsų bažnyčia. Prie šventinių pietų stalo buvo kalbama apie šeimą, apie džiaugsmą, kad Joris gimė ir koks jis visiems brangus.
- Įdomu, kas dovanojama per evangelikų liuteronų krikštynas?
- Joris iš kunigo gavo dovanų vaikišką bibliją su paveiksliukais ir su užrašu apie krikštą. Beje, žinia, kad jis bus krikštijamas, iš anksto buvo paskelbta informaciniame lapelyje, išplatintame kartu su Velykų renginių programa. Kadangi sūnaus krikštas vyko tuoj pat po Šv. mišių, daugelis žmonių priėję sveikino mane ir vyrą. Apskritai vokiečiams priimta parodyti dėmesį ir šilumą.
Mane labai sujaudino vyro artimųjų dovana. Jie pasitarę nutarė padovanoti Jorio močiutės (vyro mamos) nulipdytą skulptūrą "Sūnaus palaidūno sugrįžimas", kuri ilgus metus stovėjo Amrumo salos, kurioje šeima turėjo atostogų namą, bažnyčioje, vienoje jos centrinių nišų. Vyro artimieji nutarė: kadangi Joris - pats vėlyviausias Meyerių šeimos anūkas, pats netikėčiausias, kurio nesulaukė mano vyro tėvai - yra didelė Dievo dovana, tad tegul Joriui atitenka viena brangiausių šeimos relikvijų.
Artimas šeimos draugas Joriui padovanojo tradicinės vokiečių veislės obels sodinuką, kurį mes visi pasodinome sode. Dar Joris gavo daug pasakų knygų, vaikiškos muzikos, dviratuką ir kitų dovanų. Pabrėžiu: nors vyro šeima yra iš pasiturinčiųjų, tačiau niekas nedovanojo pinigų (kas Vokietijoje tampa vis labiau priimtina, ypač per Pirmąją komuniją). Mano vyro šeima yra tikrų inteligentų. Ko gero, kitose šeimose per krikštynas būna kitokios dovanos.
- Susidaro įspūdis, jog sūnaus krikštynos dar kartą patvirtino šeimos ir tradicijų svarbą?
- Be abejo. Apie tai galima spręsti iš kito krikštynų momento - Joris vilkėjo krikšto suknelę, kurią buvo pasiuvusi Uvės mama ir kurią vilkėjo daugelis Meyerių šeimos vaikų krikšto metu. Tą suknelę man davė brolienė. Vėliau, po Jorio krikšto, aš ją vėl grąžinau.
Amžiumi garbingiausia brolienė Joriui, be kita ko, padovanojo močiutės, tai yra, mano vyro mamos Elizabetos, megztą žieminę kepuraitę, kurią mylima močiutė buvo numezgusi kitiems anūkams. Joris šią kepuraitę dėvi iki šiol ir nuolat pabrėžia: "Tai močiutės Elizabeth dovana". Močiutės, kurios jis niekada nepažinojo... Visi giminės tvirtino, jog mano vyro mama turbūt naujojo anūko gimimu džiaugiasi is dangaus. Mat mano vyras šeimoje buvo pagrandukas, jauniausias sūnus, mamos numylėtinis, kuriam anksčiau nebuvo lemta sukurti šeimos ir susilaukti palikuonių.
Tai - tik keli ženklai, bylojantys, kaip vertinama tradicija ir šeima. Beje, aš apvilkau Joriui tuos pačius apatinius marškinėlius, kuriais buvo pakrikštyti kiti du mano vaikai - Jorio brolis ir sesuo. Kodėl? Nuo seno mūsų tautoje yra manoma, kad tada vaikai bus artimi ir gerai sutars.
- Kuo geriausios kloties Jūsų gražiai šeimai. Ačiū už pokalbį.
Titulinėje nuotraukoje Jorio mama Raimonda su krikšto mama iš Vokietijos Dorotėja ir Jorio tėveliu Uve.
Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.