Krikštas - kūdikystėje ar suaugus?

2008.05.22. 

Kiekviena šeima anksčiau ar vėliau susiduria su klausimu, kada gi tinkamiausias laikas krikštyti vaikelį -  ką tik gimusį ar jau paūgėjusį? O gal reikia vaikui pačiam palikti teisę apsispręsti kokį tikėjimo kelią jis nori pasirinkti.
Visi krikščionys krikštą ir tikėjimą Dievu priima, kaip  viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindą. Tik prabylant apie žmogaus amžių, tinkamą priimti šį sakramentą, krikščioniškosios bažnyčios pasidalina į dvi puses : į tas, kurios teigia, jog vaiką reikia krikštyti kaip įmanoma anksčiau ir tas, kurių manymu, krikštą žmogus turi priimti sąmoningai, pats apsispręndęs tapti krikščionimi.
Katalikų bažnyčia teigia, jog vaikutį reikia krikštyti dar ankstyvoje kūdikystėje, o geriausia būtų per pirmąsias gyvenimo savaites. Manoma, kunigo ir Dievo palaiminimas apsaugos dar bejėgį mažylį nuo blogio jėgų ir svarbiausia, priėmus krikštą bus nuplauta gimtoji nuodėmė. O tada, tyros sielos vaikas galės sekti Kristaus mokymu. Dar viena priežastis, kodėl tėvai neturėtų delsti - nelaimės atveju, jeigu vaikučiui grėstų netekti gyvybės, krikšto suteikimo metu, bus panaikinta gimtoji nuodėmė ir mirties atveju, kaip tiki katalikai, siela iškeliautų į rojų. O jei kūdikis miršta nekrikštytas, tikima, kad tokiu atveju jo sielos nelauks išganymas, atitinkamai žmogus, kurio nuodėmės neatleistos negali patekti į rojų. Belieka vienintelė išeitis artimiesiems ir kunigui prašyti Dievo gailestingumo ir priglausti mirusio vaikelio sielą. O krikščioniškasis mokymas teigia, jog Dievas yra gailestingas.
Tačiau kūdikių krikštijimas  ankstyvojoje krikščionių bažnyčioje dar nebuvo praktikuojamas. Ginčijamasi iki šiol, todėl niekas negali pasakyti nuo kada tiksliai buvo pradėti krikštyti kūdikiai ar mažamečiai vaikai. Naujajame Testamente užsimenama tik apie suaugusiųjų krikštą, kaip savarankišką ir sąmoningą sprendimą tikėti ir eiti Dievo tiesos keliu.
Manoma, kad nuo tada, kai buvo pradėta krikštyti ne tik pavienius asmenis, bet ir visas šeimas - kartu buvo pradėti krikštyti ir kūdikiai. Palaipsniui  nusistovėjo toks požiūris, kad žmogus, augantis katalikiškoje šeimoje ir visuomenėje turi nuo pat mažumės būti palaimintas ir  sekti Kristaus mokymu, o pats pirmas ir pamatinis žingsnis į tai yra krikštas ir tikėjimas Dievu.
Katalikams, skirtingai nei baptistams, kurie pasisako tik už sąmoningą krikšto sakramento priėmimą, pats krikšto aktas nėra tik ženklas, oficialiai skelbiantis, kad žmogus tapo Kristaus sekėju, bet tikima, kad priimant krikštą žmogus gauna kažką sakrališko ir gilaus, priima palaiminimą ir išsigelbėjimą.
Taigi katalikiškoje šeimoje nuspręsti, kada gi krikštyti vaikutį, turi tėvai. Net Biblijoje rašoma, kad už vaikus yra atsakingi gimdytojai arba globėjai. O jeigu tėvai yra praktikuojantys katalikai, tai turbūt kūdikį stengsis pakrikštyti kuo anksčiau. Juk, kai kūdikis yra alkanas, mes neklausiame jo ar jis nori valgyti, mes tiesiog pamaitiname jį. Kai kūdikiui reikia pakeisti vystyklus, mes neprašome jo leidimo, o tiesiog pakeičiame švariais vystyklais. Kai kūdikis išsipurvina, mes nesiteiraujame jo ar jis nori maudytis, mes jį išmaudome. Tad  jeigu tėvai rūpinasi savo vaikelio kūnu, jie taip pat privalo pasirūpinti ir jo siela, bei suteikti galimybę jai tapti tyrai.  Palyginti būtinybę krikštyti kūdikį galima su tuo, kad pavyzdžiui  mes, nesirenkame gimti žmonijoje, bet turime nepakartojamą galimybę gyventi - lygiai taip pat didžioji dauguma katalikų nemano, kad kūdikis būtinai turi sąmoningai pasirinkti krikštą, kad turėtų galimybę būti  palaimintas.  Todėl pagal katalikiškąjį mokymą, tėvų pareiga suteikti galimybę kunigui bei Dievui palaiminti jų vaikutį. O atžalai paaugus, ji galės jau pati sąmoningai pasirinkti galimybę sutvirtinti savo tikėjimą, priėmus krikšto sutvirtinimo sakramentą.
Žinoma, tėvų pareiga ne vien tik pasirūpinti tuo, kad vaikas būtų pakrikštytas, bet ir patiems stengtis auginti jį pagal krikščioniškąsias tiesas ir vertybes.
Kaip kontrargumentą katalikiškajam požiūriui apie būtiną krikšto priėmimą dar kūdikystėje verta paminėti baptistų nuomonę šiuo aspektu. Kaip buvo minėta anksčiau, krikštas baptistams yra lyg ženklas, kuris oficialiai visai visuomenei parodo, kad žmogus sąmoningai pasirinko tikėjimą Kristumi. O sąmoningai žmogus gali pasirinkti tik tada, kai supranta krikšto sąvoką, kai įtiki Dievu. O juk kūdikis dar negali suprasti šio sakramento sąvokos, juo labiau, baptistų teigimu, nesugebės to krikšto priimti. Todėl manoma, jog krikštijant kūdikį, reikšmė daugiau suteikiama pačiam krikšto ceremonijos ritualui, nei prasmei.
Dar yra keli pasaulietiniai faktoriai, dėl kurių tėvai krikštija savo vaikus ankstyvoje kūdikystėje arba jau šiek tiek paūgėjusius. Vienas jų gana dažnai pasireiškiantis - artimųjų ir iš dalies visuomenės spaudimas. Neretai būna, kad jauni tėvai, kartais dar ir patys nepriėmę krikšto sakramento, nusprendžia krikštą atidėti vėlesniam laikui, kol vaikutis bus vyresnis, o gal nori palikti jam visišką apsisprendimo laisvę ir suteikti galimybę krikštą priimti pačiam, tačiau dėl tokio savo sprendimo jaučia spaudimą, o kartais net ir neigiamas emocijas iš aplinkos. Tad norėdami išvengti šiuo klausimu konflikto tarp savo šeimos ir giminių, pakrikštija vaiką patys to nenorėdami. Tokiu atveju iškyla klausimas, ar tikrai krikštas turės tą savo tikrąją prasmę, jeigu tėvai tik dėl kitų ramybės pakrikštijo kūdikį, bet patys nesigilins į krikščioniškąsias tiesas? Juo labiau, ar nesigilindami jie stengsis auginti pakrikštytą vaiką pagal krikščioniškas moralines normas ir vertybes? Kitas aspektas  - noras pakrikštyti vaiką vien dėl gražios ceremonijos ir vėlgi nesigilinant į krikšto esmę ir pareigas, kurios atsiranda po sakramento priėmimo.
Bet kokiu atveju už vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą yra atsakingi tik tėvai :  tada, jeigu nusprendžiama vaikutį pakrikštyti vos kelių savaičių, ir tada,  kai pusmečio ar kelių metų. Net ir tada, kai tėvai nusprendžia palikti vaikui galimybę pačiam sąmoningai apsispręsti dėl krikšto sakramento priėmimo. Žinoma, niekas nepaneigs, kad krikštynų ceremonija ir krikšto priėmimas yra labai gražus ir sakrališkas įvykis. Tik niekad nereikia pamiršti to, kad pakrikštijus savo atžalą tam tikras pareigas įgija ne tik mažasis krikščionis, bet ir jo tėveliai. Ir jų pareiga padėti vaikui eiti tiesos keliu.

 

Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse  bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.

Nevertinta

© 2008-2019 Viskas krikštynoms