Senolių laikų gardėsiai - šiandienos stalui

Pavasaris, o ypač vasara - krikštynų gausos metas. Kaip rengti šią ypatingą šeimos šventę? Ką dėti ant vaišių stalo ir kuo pamaloninti brangius žmones?
Besirengiantiems krikštynoms tėvams ir krikšto tėvams pravartu priminti, kaip atskirose Lietuvos vietose seniau švęsdavo krikštynas. Gal kurią nors kulinarinę idėją pritaikysite savo krikštynų stalui?

Kūma be bobos - ne kūma

1935 metais "Tautosakos darbuose" išspausdintas J. Mickevičiaus straipsnis, o vėliau - 1997-ųjų žiemą - Platelių apylinkėse istoriko V. Vaitkevičiaus suorganizuota kraštotyros ekspedicija atskleidė, kaip žemaičiai švęsdavo krikštynas.
Tarkime, Plateliuose krikštynas keldavo "valuog turto" - kas kaip išgalėdavo. Į paprastai dvi dienas trunkančias krikštynas vaišes susinešdavo visi jų dalyviai. Nešėsi gėrimų, mėsos, pyrago gaminių - kaip ir į vestuves.

Krikšto motina (arba kūma) atsiveždavo didžiausią pyragą, boba (arba babka) vadinamą. Taip pat ir krupniko. Tuo kūmai išsiskirdavo iš kitų svečių. "Babka kūmai reikalinga kaip vaikui krikšto marškiniai", - šis posakis iki šiol neužmirštas Žemaitijoje.
Boba būdavo maždaug 70 centimetrų aukščio, o kartais ir didesnė. "Koks pečiaus aukštis, tokia ir babka", - sakydavo žemaičiai.
Bobos viršūnę paprastai puošdavo ornamentais iš glajaus, obuolių sūrio gabaliukais. Skirtingu laiku ir skirtingose vietovėse šitą gardėsį kūma dalindavo įvairiai. Vienur - tik grįžus iš bažnyčios visiems atriekdavo po gabaliuką. Kitur boba vaišindavo per kūmų pietus, dar kitur - antrąją krikštynų dieną.

Portalo „Viskas krikštynoms" skaitytojų dėmesiui - Pakutuvėnuose keptos bobos receptas.

Jums reikės: 15 kiaušinių trynių, pusės stiklinės pieno, 50 gramų mielių, 5 stiklinių miltų, 100 gramų sviesto, 200 gramų cukraus, dviejų citrinų, dviejų šaukštų romo ir žiupsnelio druskos.
Mieles ištirpinti šiltame piene. Tuomet į jį sudėti visus likusius aukščiau nurodytus produktus ir keletą kartų gerai išplakti. Šį mišinį supilti į kepimo formą (turi užimti jos trečdalį) ir truputį palaukti, kol pakils. Po to šauti į karštą duonkepį.
Jau iškepusią ir atvėsusią bobą išimti iš formos, apšlakstyti romu bei citrinos sultimis. Dalį jų palikti glajui, kuris gaminamas plakant kiaušinio baltymus su cukraus pudra.
Glajumi boba yra puošiama. Dar puošnumo šiam kepiniui kartais suteikdavo ir kakava.

"Krikštynų kūdikėliai"

Kam nepatinka arba per sudėtinga yra boba, gali pabandyti iškepti kitokį gardėsį.
Po Lietuvą ne vienerius metus "vaikščiojantis" močiutės laikų receptas vadinasi "Krikštynų kūdikėlių" sausainiais, nors iš tiesų šie kepiniai labiau primena bandeles.

Joms reikės: pusės litro pieno, pusės stiklinės aliejaus, 50 gramų mielių, o miltų tiek, kad minkant tešlą ji nebeliptų prie pirštų. Druskos bei cukraus dėti pagal skonį.
Mieles sutrupiname, ištirpiname užpylę truputį saldinto šilto vandens.
Pieną pasūdome, įpilame aliejų ir pašildome iki 30 laipsnių. Į šią masę supilame ištirpintas mieles. Pamažu beriame miltus ir minkome tešlą. Iš pakilusios ir vėliau iškočiotos tešlos formuojami "Krikštynų kūdikėliai" - tai yra tešla supjaustoma gabaliukais, kurių kiekvienas apvyniojamas aplink obuolio skiltelę. Vienoje pailgos formos gaminio pusėje įspauskite dvi razinas - tai bus akys.
Kad kepinys gražiau apskrustų, galima ištepti kiaušinio plakiniu.
Viską dailiai suguldyti ant aliejumi ar lašinio gabaliuku ištrintos skardos. Tarp kepinių palikti tarpus, nes mielinės tešlos gaminiai prie aukštos temperatūros dar padidės.
Orkaitėje kepti tol, kol gražiai paruduos.
Patikrinti, ar iškepė, galima įbedus degtuko medinę dalį. Jei iš kepinio ištrauktas degtukas nėra drėgnas, vadinasi, laikas traukti iš orkaitės.
Kai kepiniai atvės, kiekvieną "Krikštynų kūdikėlį" galima suvystyti į kaspinėlį, tiulio ar kitokios medžiagos atraižėlę.

"Užmiršdavo" vaiko vardą

Kaip jau minėjome aukščiau, seniau krikšto tėvai išsiskirdavo tuo, kad atvykdavo su boba bei krupniku.
Ir nors vaišės paprastai prasidėdavo sugrįžus iš bažnyčios, tačiau neretai pasitaikydavo, kad tie patys krikšto tėvai iki bažnyčios suspėdavo "padauginti" krupniko ar kito stipresnio gėrimo. Dėl to neišvengta kurioziškų nutikimų.
Iki šiol iš lūpų į lūpas perduodami prisiminimai, kaip tėvų duotą vardą krikšto tėvai užmiršdavo ar supainiodavo, tad vaikas iš bažnyčios griždavo jau kitu vardu pavadintas...

Šio gėrimo pagrindą dažniausiai sudarydavo cinamonas, rūtos, medus ir gvazdikėliai.
XIX a. pabaigoje ir tarpukario laikotarpiu buvo sukurta daugelis naujų krupniko receptūrų. Visoms joms būdingas didelis medaus kiekis bei specifinis gamybos būdas: iš stiprios degtinės padaromas žolelių antpilas, kuris išlaikomas inde (pvz., ąžuolinėje statinėje), paskui maišomas su medumi, nukošiamas ir vėl kurį laiką brandinamas. Krupnikas buvo paplitęs ypač apie Kauną, savitą (daug prieskonių ir mažiau medaus turintį) krupniką darė Lietuvos karaimai.

Vieno krupniko recepto sudedamosios dalys: po ketvirtadalį šaukštelio kardamono sėklų bei šafrano, pusė muskato riešuto, po šaukštelį kmyno sėklų ir pipirų, pusė šaukštelio krapų sėklų, po dešimt gvazdikėlių ir meškauogių, trys cinamono lazdelės, po tris griežinėlius baltojo ir raudonojo imbiero, truputis apelsino ir citrinos žievelių, vienas kilogramas medaus ir pusantro litro samanės arba spirito.
Visi prieskoniai supilami į uždarą indą (atvirų puodų naudoti negalima, nes gali užsidegti), užpilami samane ar spiritu ir kaitinami - neužverdant. Kai skystis ima garuoti, jis nukeliamas nuo ugnies, nukošiamas per sietelį ir supilamas į stiklinį indą ar statinaitę, kad nusistovėtų. Maždaug po savaitės skystis nupilamas į kitą indą, kuriame sumaišomas su medumi, galima nesmarkiai (iki 50-60 laipsnių) pakaitinti. Gautas mišinys paliekamas stovėti inde ar statinaitėje bent tris mėnesius. Po to išpilstomas į butelius.

Vietoje krupniko - gira

Kalbant apie šiandieną, negali nedžiuginti vis stiprėjanti šeimų nuostata nesudrumsti pačios skaidriausios ir tyriausios šeimos šventės - vaiko krikšto.
Tad vietoje krupniko labiau tiks gira. Nuo senų senovės ji yra paplitusi daugelyje Europos šalių, tad natūralu, kad gira nacionaliniu gėrimu laikoma ne vien Lietuvoje, bet ir kaimyninėse valstybėse. Pavyzdžiui, Rusijoje ąsotis su gira būtinai stovėdavo ant stalo per krikštynas. Baltarusijoje naujagimį maudydami pirmą kartą, prieš tai į burną įpildavo truputį giros - kad vaikas nebijotų peršalimų.

Giroje tėra apie 0,7-2,2 proc. alkoholio. Jos sudedamieji elementai yra kviečiai, rugiai, miežių miltai arba ruginės duonos, cukraus ir įvairių vaisių užpilas. Taigi be įprastos giros, raugiamos taip pat obuolių, aviečių, pieno, medaus, miško uogų, žiedlapių ir daugelis kitų girų.
Siūlome pabandyti patiems pasigaminti sveikatingos kmynų giros.

Jai reikės: 5 litrų vandens, pusės kilogramo ruginės duonos, 200 gramų cukraus, 15 gramų mielių ir 25 gramų kmynų.
Ruginę duoną supjaustyti mažais gabalėliais, išdžiovinti. Vandenį užvirinti. 4,5 litro užplikyti duoną, o likusiu kiekiu užplikyti kmynus. Palaikyti 3-4 valandas, kol atauš iki maždaug 40 laipsnių, po to nukošti. Supilti kmynų plikalą, su dalimi cukraus išsuktas mieles bei likusį cukrų. Visa tai 2-3 dienas laikyti šiltoje patalpoje. Vėliau iki vartojimo laikyti vėsioje vietoje.

(Straipsnyje naudotasi "Vikipedija" bei kitais atviraisiais informacijos šaltiniais)

Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse  bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.